Šeštadienį buvo minima #foodiesday – visų didžiausių maisto aistruolių, gerbėjų ir mylėtojų diena, tad nusprendžiau pasidalinti šiai progai idealiai tinkančiu receptu! Citrininis pyragas su morengo kepure yra bene vienas iš populiariausių ir labiausiai paplitusių receptų pasaulyje, tad jį drąsiai galima priskirti klasikai.
Trapus sviestinis pagrindas, rūgštokas, bet kartu gaivumo suteikiantis pyrago įdaras ir saldus, zefyro tektūrą primenantis morengas – tai tobulas skonio balansas, puikiai tinkantis pavasariui. Pažadu, kad pasigaminę ir paragavę šio pyrago, gaminsite jį vėl ir vėl!
Tikri kavos gerbėjai karantino metu jau tikrai išbandė ar bent jau sužinojo apie populiariąją Dalgona kavą. Šis kavos ,,trend’as” jau spėjo paplisti pasaulyje, o įvairūs blogeriai ir instagrameriai spėjo pasidalinti savais receptais. Iš tiesų visa šios kavos paslaptis – tai vienodos tirpios kavos, cukraus ir vandens dalys, kurios yra išplakamos elektriniu plaktuvu. Visgi šįkart norėjau pasidalinti ne pačios kavos receptu (nors žinoma, jis irgi čia aprašytas), bet būdu, kaip galima šį kavos kremą panaudoti. Tad štai jums – plikyti pyragėliai įdaryti dvejais kremais – dalgona ir maskarponės.
Nežinau kaip jums, bet man savaitės dienos tiesiog praskrieja! Atrodo, tik ką tik buvo sekmadienio vakaras, kurį praleidau planuodama savaitės darbus, o šiandien supratau, kad rytoj jau penktadienis. Žinoma, nors savaitgaliai karantino metu tikrai neišskirtiniai, visgi jų laukti norisi labiau. Tos susikurtos mažos tradicijos: vakarojimas prie nematyto filmo ar naujos serialo serijos, blynais kvepiantys rytai, popietinis pasivaikščiojimas, net jei dabar jis apsiriboja mišku, o ne miesto gatve, leidžia išlaikyti rutiną, turėtą prieš tai.
Na, o koks savaitgalis be deserto! Tad šįkart dalinuosi gardžiu desertu. Čia susilieja trys tekstūros: putėsių kremiškumas, griliažo traškumas ir karamelės tąsumas. Visa tai paverčia net ir paprastą desertą ypatingu…
Nežinau, kaip jums, bet man pirmoji savaitė po švenčių visuomet praeina lyg per rūką ir be didesnės motyvacijos ar noro kažką daryti. Tad ne kitaip buvo ir šįkart – dienos tiesiog praskriejo nieko ypatingo nenuveikus. Apskritai jau pajutau, kaip karantinas paveikė mano energijos lygį, nuotaiką ir stimulą imtis kažko naujo. Nors dažniausiai negaliu skųstis nei vienu iš šių dalykų, tačiau dabar jaučiu, kaip kiekvieną dieną reikia prisiversti kažką nuveikti. Visgi manau, kad tokiu laikotarpiu tai yra visiškai normalu ir bandau susitaikyti su šia situacija ir į viską žvelgti pozityviau.
Velykos ir mieliniai kepiniai – man tai neatsiejamas derinys. Galbūt dėl šios sąsajos yra kaltos vaikystėje kiekvienos šios šventės metu valgytos šviežios, močiutės keptos, aguoninės bandelės… Kaip bebūtų, šventiniam sekmadieniui žūtbūt iškepu ką nors mielinio: ar tai būtų pyragas, ar kruasanai, ar šimtalapis, ar burnoje tirpstančios bandelės…
Kadangi mieliniai gaminiai dažniausiai yra skaniausi pačią pirmąją dieną, tenka prisipažinti, kad ne kartą esu atsikėlusi labai anksti. Kol kiti namuose dar saldžiai miegodavo, aš kibdavau į darbus – užminkydavau šviežią mielinę tešlą, palaukdavau, kol pakils, o tada padarydavau ir iškepdavau šviežias bandeles. Tad namiškius pasitikdavo ne tik spalvotais kiaušiniais papuoštas pusryčių stalas, bet ir ką tik iškeptos, dar šiltos bandelės…
Visgi, žinau, kad ne visi yra tokie atsidavę maisto gamybai ir ne visi turi begales laiko rytais. Tad šis bandelių pyragas kaip tik jums! Tešlą galite pasiruošti iš vakaro, susukti bandeles, naktį jas palaikyti šaldytuve, o ryte, kol šyla orkaitė – pakildinti. Tad kiekvieni namai, be didesnio laiko gaišimo Velykų rytą, gali kvepėti šviežiais mieliniais kepiniais…
Na, o dėl šių bandelių pames galvą visi, mėgstantys marcipaną. Bent jau aš tai tikrai pametu, kiekvieną kartą jas iškepusi. Minkštos ir purios viduje, bet šiek tiek traškios viršuje – tokios dvi tekstūros susijungia šiame gaminyje. Migdolai čia papildyti vos juntama citrinos žievele, o glajus suteikia to norimo gaivumo, o tai paverčia šį gaminį tiesiog nerealiu.
kelių šaukštų citrinos sulčių | tikslus kiekis priklausys nuo to, kokio skystumo glajaus norite
Eiga:
Pirmiausia pasigaminkite mielinių bandelių tešlą. Pieną supilkite į puodelį ir kelias sekundes pašildykite mikrobangų krosnelėje (pienas neturėtų būti karštas, tik maloniai šiltas). Tuomet įdėkite šaukštelį cukraus, supilkite mieles ir viską gerai išmaišykite. Palikite kelias minutes pastovėti, kol masė suputos.
Prie elektrinio platuvo pritvirtinkite tešlos kablį. Į elektrinio plaktuvo dubenį supilkite miltus, druską, cukrų ir leiskite viskam susimaišyti. Tuomet sudėkite sviestą, įmuškite kiaušinį ir dar kartą išmaišykite. Galiausiai supilkite suputojusias mieles ir leiskite plaktuvui išminkyti elastinga tešlą (užtruks apie 4-5 minutes). Jei neturite elektrinio plaktuvo, viską galite atlikti ir rankomis, tik nepatingėkite paminkyti tešlos – tai leis bandelėms būti minkštesnėms.
Didelį dubenį patepkite aliejumi. Į paruoštą dubenį įdėkite į kamuoliuką susuktą tešlą. Dubenį uždenkite maistine plėvele, įvyniokite į rankšluostį ir pastatykite į šiltą namų vietą (aš labiausiai mėgstu įdėti į išjungtą mikrobangų krosnelę, nes žinau, kad ten nebus jokio skersvėjo). Leiskite tešlai pakilti 1,5-2 valandas, kol jos tūris padvigubės.
Kol tešla kyla, pasiruoškite bandelių įdarą. Į maisto smulkintuvą sudėkite kubeliais pjaustytą marcipaną, cukrų ir kiaušinį. sumalkite viską iki vientisos masės. Tuomet įdėkite maltus migdolus, vanilę, cinamoną, citrinos žievelę ir įpilkite šiek tiek migdolų esencijos. Dar kartą viską permalkite – masė turi būti vientisa ir patogi tepti.
Nepamirškite ištirpinti 30 gramų sviesto ir atidėti į šalį.
Suformuokite bandeles. Ant miltais apibarstyto stalviršio padėkite pakilusią tešlą. Ją šiek tiek apibarstykite miltais ir iškočiokite 30x40cm stačiakampį (aš mėgstu bandeles kočioti net ploniau – tuomet tešla būna pakankamai plona, bet bandelė turi daugiau sluoksnių ir įdaro).
Konditeriniu teptuku nuo tešlos paviršiaus nubraukite miltų likutį. Tuomet visą paviršių aptepkite tirpintu sviesto, o ant viršaus marcipaniu įdaru.
Pradėdami ilgąja kraštine, susukite tešlą į ritinėlį. Jį padalinkite į 12 lygių dalių.
Pasirinktą kepimo formą (galite naudoti tiek stačiakampę, tiek apvalią 28 centimetrų skersmens formą) ištieskite kepimo popieriumi, o jos kraštus patepkite sviestu. Sudėkite bandeles palikdami kelių centimetrų tarpus. Kepimo formą apdenkite maistine plėvele, ant viršaus uždekite rankšluostį.
Dabar turite du pasirinkimus. Galite bandeles palikti 30-45 minutėms pakilti ir iškepti arba galite jas įdėti į šaldytuvą ir leisti pastovėti per naktį. Ryte ištraukite bandeles iš šaldytuvo ir leiskite pakilti, kol orkaitė įkais.
Bandelių kepimas. Prieš kepant bandeles, išplakite kiaušinį su šiek tiek pieno. Konditeriniu teptuku aptepkite kiekvieną bandelę. Jų viršų apibarstykite ruduoju cukrumi ir migdolais.
Bandeles kepkite 180 laipsnių orkaitėje apie 25-35 minutes (su vėjelio funkcija + kepkite vidurinėje lentynoje, kad viršus neapdegtų). Tikslus laikas priklausys nuo jūsų orkaitės.
Kol bandelės kepa, pasidarykite glajų. Dubenėlyje sumaišykite cukraus pudrą su keliais šaukštais citrinos sulčių – tikslus kiekis priklausys nuo jūsų norimo glajaus tirštumo.
Dar šiltas bandeles aptepkite/apšlakstykite glajumi. Skaniausios šios bandelės pirmąją dieną.
Skanaus!
*Receptas sukurtas bendradarbiaujant su Dr. Oetker.
Manau, atėjo metas prisipažinti vieną dalyką. Velykos yra mano nemėgstamiausia šventė. Paklausite, kodėl? Ogi todėl, kad nuo vaikystės negaliu pakęsti kiaušinių: nei virtų, nei keptų, nei dar kaip nors imantriai paruoštų. Mano skrandis tiesiog atsisako juos virškinti…Todėl, kol visi smagiai daužo ir valgo kiaušinius, aš žiūriu į tolį ir bandau neužuosti to virto kiaušinio kvapo. Turbūt keisčiausia, kad kiaušiniai man visiškai netrukdo konditeriniuose gaminiuose, įvairiuose varškėtukuose ar apkepuose, bet tik įdėk virtą kiaušinį į mišrainę ar salotas ir aš jų net pirštu nepaliesiu… O kadangi nevalgau ir šokolado, tai net Kinder kiaušiniai neverčia laukti šios šventės…
Vyniotinis „Jonis“ mano širdyje užima specialią vietą. Tai vienas iš mylimiausių mano vaikystės desertų. Dar kaip šiandien prisimenu netoli namų buvusią konditerinę parduotuvę “Elguva”, kuri prekiavo šiais vyniotiniais. Ji buvo nedidelė, neįmantri ir talpino vos keletą staliukų, tačiau man buvo svarbiausias pats ritualas. Kiekvieno mėnesio paskutinį savaitgalį su mama leidavome sau pasilepinti būtent šiuo pyragu ir susikibusios už rankų žingsniuodavome jo pirkti… Na, o skonis… Jis sutelpa į vieną žodį – vaikystė.
Iki Velykų liko vos savaitė ir nors šiemet jos bus kiek kitokios, tai nereiškia, kad nebus ypatingos. Juk tik mes patys susikuriame šventę ir galime ja pasidalinti su kitais, net jei susitikimas su brangiais žmonėmis vyks telefonu ar kompiuterio ekrane… Svarbiausia šiuo metu yra pasidalinti džiugiomis akimirkomis, dažniau vienas kitam nusišypsoti ir atrasti laimę mažuose dalykuose.
Na, o vienas iš džiugesį keliančių momentų yra maistas ir pati jo gamyba. Visada sakiau, kad maistas man tai meilė, prisiminimai, istorijos… Jis turi galimybę suartinti, sukelti šypseną ir sukurti tradicijas, kurių nesinori paleisti… O tai ypatingai svarbu tokiu laikotarpiu.
Ne visada pusryčiai turi būti patys sveikiausi, kartais jie gali būti tiesiog skanūs ir skirti pasilepinti. Tokie man yra savaitgalio pusryčiai, kai turint daugiau laiko, galima išsikepti blynų, vaflių, cinamoninių bandelių arba… keksą. Taip, taip, nuostabiai skanų keksą su raudonaisiais apelsinais, kuris tiesiog ištirps burnoje… Ir pagaminamas jis labai greitai – per kelias minutes išplakama tešla, mažiau nei valanda orkaitėje ir garuojantys vėlyvi pusryčiai jau čia.
Tenka pripažinti, kad mano šeimoje keksai nėra patys mylimiausi desertai. Kadangi gaminu jau seniai ir dažnai kuriu vis naujus, sudėtingesnius receptus, namiškiai labiau mėgsta preciziškesnius skanumynus. Visgi, šiuo keksu vos buvo galima pasidalinti ir jis tiesiog išgaravo – toks buvo skanus…
Gal nuskambės juokingai, bet man vieni iš geriausių maisto kritikų yra vaikai. Pripažinkime, jiems įtikti kartais būna iš tiesų sunku… Tai jiems netinka maisto spalva, tai skonis per daug preciziškas, tai jie nemėgsta kokio vieno ingrediento. O ir žeria komentarus vaikai dažniausiai gana tiesmukai. Visgi aš kritiką suprantu ne kaip įžeidimą, o kaip galimybę tobulėti. Kadangi turiu jaunesnių šeimos narių, visada paprašau jų paragauti naujausių mano receptų. Tik jiems ištestavus pagamintą maistą, įsitikinu, ar receptas iš tiesų geras, o galbūt reikėtų kažką pakeisti…
