

Kaip netikėtai šįkart atslenka vasara… Po truputį, mažais žingsneliais įžengia gražesnės, saulės šilumo prisotintos, dienos, ilgi, jūros ošimo kupini, vakarai, naktys, praleistos skaičiuojant žvaigždes tamsiame danguje… Kasdienybę užpildo daugiau juoko, daugiau laiko gamtoje, daugiau meilės gyvenimui.
O aš negaliu įsivaizduoti vasaros dar ir be šviežių, ką tik nuo lysvės nuskintų, uogų. Geriausias jausmas – tik nubudus ryte išbėgti į lauką, kai nakties sutverta šalta rasa braukia per basas kojas, o tu pasilenkus pusryčiams renki skaniausias uogas. Tokia nuo pat vaikystės yra mano vasaros kasdienybė…








