Nors jau atėjo ilgai lauktas pavasaris, kuris iš tiesų džiugina mus nuostabiu ir šiltu oru, tačiau vis tik papūtus žvarbesniam vėjeliui dar norisi šilčiau apsigaubti paltu, o ledinius pirštus susikišti į kišenes… Na, o vakare grįžus namo sušilti tikrai padės karšto šokolado puodelis – juk tai nemirtinga klasika, nesvarbu koks bebūtų metų laikas. Taip pat šis karštas šokoladas puikiai dera prie mano anksčiau pasidalintų Churros spurgyčių…Tad nieko nelaukdama dalinuosi paprastučiu receptu, kurį įveikti sugebės visi!
Kvepiančios cinamonu, traškios išorėje, minkštos ir švelnios viduje – štai tokios tos ispaniškosios Churros. Jos tiesiog sutirpsta burnoje…
Kiekvienas lankęsis Ispanijoje ar Portugalijoje greičiausiai nerado gatvelės, kurioje neužuostų malonaus šviežiai kepamų Churros kvapo. Kadangi tai tradicinis šių šalių desertas, jų galima įsigyti beveik kiekvienoje kavinukėje, o paragavus vieną – sunku sustoti… Šių skanumynų galite rasti ir Pietų Amerikoje bei Filipinuose, o Prancūzijoje jie vadinami Chichi ir yra kiek kitokios – apvalesnės – formos. Tradiciškai Churros yra valgomos pusryčiams prie kavos puodelio, mirkant į karšto šokolado ar karamelės padažą.
Iki pavasario teliko šešios dienos… O šiandien mano mintys tik ir sukasi apie tai, kaip noriu, kad jis ateitų kuo greičiau. Pavargau nuo lietaus, vėsumos ir kas valandą besikeičiančio oro. Pasiilgau saulės, šilumos ir noro kuo daugiau laiko praleisti lauke. Nors Kalėdų laukimas visada yra malonus, tačiau laikas po Naujųjų metų sutikimo ir pavasario slenka taip lėtai ir slogiai, kad tie keli saulės spinduliai lauke jau uždega norą sušukti: “žiema, žiema, bėk greičiau iš kiemo”.
Deja, nors iki pavasario tik šešios dienos, bet iki to tikrojo, kai gamta pasipuoš išsprogusiais žiedais, paukščiai nenustos čiulbėti, o oro temperatūra peršoks bent 12 laipsnių, dar teks palūkėti… Turbūt atėjus kovo mėnesiui teks išsitraukti ir šiltesnį paltą ar batus, nes gamta mėgsta tokius pokštus.
Šeštadienis, kad ir koks lietingas bebūtų, yra gražiausia savaitės diena. Jis sutvertas tingiems, lėtiems rytams ir mėgavimuisi šia akimirka. Dienos praleidimui pižamoje, mėgstamų knygų puslapiams, kvailiems šokiams namuose, begaliniam krizenimui ir, žinoma, vėlyviems pusryčiams. Na, o kokie gi geriausi savaitgalio pusryčiai? Be abejonės – blynai, blynai ir dar kartą blynai!
Kažkada labai, labai norėjau išmokti kepti tobulus amerikietiškus blynelius. Gražiai pasipūtusius, purius it debesėlis ir permirkusius klevų sirupu… Prisipažinsiu, kad iš pirmo karto man jie nepavyko… Ir iš antro nelabai… Bet po kelių nesėkmių ištobulinau receptą, kuris puikiai tarnauja jau ne vienerius metus. Nors šįkart dalinuosi variacija su šokolado gabaliukais, vietoj jų galima dėti šilauoges, avietes ar ką tik sugalvojate. Kartu šiuos blynelius papildžiau riešutų sviestu, kuris čia tinka tobulai. Tad gavosi tikra amerikietiška svajonė, kuri šeštadienio rytus paverčia dar ypatingesniais.
Visi turime nuo vaikystės užsilikusių mėgstamų “patiekalų” ar “užkandžių”, kuriuos kartas nuo karto suvalgome ir suaugus. Man tai morkų salotos. Ir ne, ne tos pilnos česnako ir majonezo – tų pakęsti niekad negalėjau. Šios, kaip ir priklauso tokiai smaližei kaip aš, natūraliai saldžios ir pilnos įvairių sėklų, riešutų ir razinų – ne tik sveikos, bet ir žiauriai skanios!
Kadangi nuo mažų dienų taip dievinu šias oranžines drauges, nenuostabu, kad ir desertuose jas panaudoju. Tik kažkodėl desertai su morkomis man asocijuojasi ne su rudeniu, bet su Velykomis ir pavasariu. Tad mano garsusis morkų tortas būtinai atsiranda ant vaišių stalo šios šventės metu! Na, o jei ir jūs norėtumėte šio skanumyno recepto – leiskite man žinoti…
Na, o šįkart dalinuosi morkų pyrago įkvėptu blynų receptu. Šis receptas veganiškas, bet kartu įpatingai lengvas ir nereikalaujantis krūvos ingredientų, kurių neturite namuose. Blyneliuose morkoms antrina riešutai, sėklos ir cinamonas, tad jie iš tiesų sukuria morkų pyrago skonį. Ypatingai skanūs su vaniliniais ledais ar naminiu karamelės padažu, kurio receptu dalinausi rudenį. Tad, jei mėgstate morkas – labai rekomenduoju išbandyti šį receptą. Garantuoju, kad nenusivilsite!
Čirviniai blynai ar vafliai (net nežinau, kaip juos reiktų teisingai vadinti) yra mano vaikystės klasika. Savaitgalio rytais tiesiog pašokdavau iš lovos ir bėgdavau į virtuvę, tikėdamasi rasti mamą, maišančią jų tešlą. Tuomet padėdavau jai iškepti blynus ir sukviesdavau visus prie pusryčių stalo. Dar pamenu, kad turėjom ir senovinę keptuvę, su kuria kepimo procesas man mažai atrodydavo dar smagesnis…
Greičiausiai dauguma šeimų turi savo specifinį čirvinių blynų receptą. Mūsų šeimoje jis tikrai neįprastas, nes visų pirma aš neįsivaizduoju jų be aguonų. Tai lyg būtinybė. Kitas ingredientas, kuris kituose receptuose taip pat retas svečias – grietinė. Galiausiai mūsų blynai/vafliai būna daug traškesni – dažnai juos ir kepame ilgiau, kad tokie taptų, tačiau viduje jie sugeba išlaikyti savo minkštumą. Na, o geriausias šio recepto dalykas – blynai išlieka skanūs net ir kitą dieną! Tad jei ieškote gero čirvinių blynų recepto, kuris būtų laiko patikrintas – tai tikrai bus šis.
Nors tikrosios lietuviškos žiemos šiais metais taip ir nesulaukėme, tačiau artėjantis pavasaris tikrai jaučiasi. Vis dažniau išlendanti saulė, čiulbėti pradedantys paukščiai, ankstesnis saulėtekis ir vėlesnis saulėlydis – visa tai praneša apie į galą einančią žiemą…
Esu tas žmogus, kuris pavasarį tarsi pabunda iš šiokio tokio sąstingio. Tiesiog žiema nėra mano laikas – neturiu nei motyvacijos, nei energijos, o dargi man visą laiką šalta, tad ir iš namų sunkiau prisiversti išlįsti. Tačiau atskubantis pavasaris man suteikia jėgų siekti užsibrėžtų tikslų, nenuleisti rankų ir būti pozityvesnei. Gal ir keista, kad žmogui tokią didelę įtaką gali daryti paprasčiausios oro sąlygos, tačiau taip jau yra mano gyvenime.
Blynų savaitė jau čia! Tad kaip ir žadėjau, visą savaitę dalinsiuos vaflių ir blynų receptais. Iš tiesų, pirmasis receptas mano tinklaraštyje buvo būtent vafliai. Tąkart dalinausi klasikinių vaflių receptu, kuris ir šiai dienai yra mano mylimiausias. Na, o šįkart noriu pasidalinti šokoladine jų versija. Šie vafliai tokie, kokie ir turi būti – traškūs išorėje ir minkšti viduje…
Visgi, mano didžiausias patarimas kepant vaflius – įdėti iškepusius į 50 laipsnių orkaitę, nes šaldami jie praranda traškumą ir deja, dalį savo nuostabumo. Taipogi, šie vafliai nėra labai saldūs tam, kad kiekvienas galėtų reguliuoti skonį taip, kaip patinka – valgyti vienus, su jogurtu, klevų sirupu ar uogomis.
Pagaliau pristatau jums sveikesnį desertą, kuriame nėra jokio pridėtinio cukraus, kvietinių miltų ir pieno produktų. Traškus avižų ir riešutų pagrindas bei burnoje tirpstantis kremiškas šokoladinis įdaras tikrai sužavės visus paragavusius šios tartaletės. Tad nieko ilgai nelaukdama, dalinuosi receptu!
Valentino diena man yra šiek tiek keista šventė. Na, taip, tai meilės diena, tačiau aš visad tikėjau, kad meilę reikia rodyti kiekvieną dieną. Ir nesvarbu ar tą meilę jauti artimam žmogui, ar mylimai veiklai. O mes per dažnai laukiame progos… Progos nusišypsoti, parodyti dėmesį, išdrįsti kažką padaryti ar tiesiog pasakyti ,,myliu”. Tame nuolatiniame laukime gyvenimas ir sukasi… Nors iš tiesų kiekviena nauja diena yra ypatinga. Ypatinga proga parodyti kažkam dėmesį, praskaidrinti dieną ar įvykdyti tai, apie ką negali nustoti svajoti… Tad užuot laukę “numatytų” progų, susikurkime jas kasdienybėje ir paverskime eilinę dieną nepaprasta!
Na, o tortai irgi nebūtinai turi būti skirti tik ypatingoms šventėms paminėti. Bent jau šiam tai tikrai nereikia laukti jokios progos. Tik leiskite pasakyti – tai desertas skirtas prisiekusiems šokolado gerbėjams… Traškus šokoladinių sausainių ir migdolų pagrindas, pats kremiškiausias šokoladinis sūrio sluoksnis ir pabaigai – šokoladinis “ganache”. Prižadu, paragavę – kepsite dar ne kartą.
