Naujų metų pažadai man visuomet atrodė truputį naivūs ir beprasmiai. Iš vienos pusės užsikrauni ant pečių didžiulę naštą visiems metams. Na, o jei dar gruodžio pabaigoje pasirodo, kad neištęsėjai nieko, ką buvai užsibrėžęs, ateina nusivylimas. Iš kitos – tam, jog kažką pradėtum ar pasikeistum nereikia dėti vilčių į naujuosius metus, mėnesio pradžią ar pirmadienius – lengviau nuo to nepasidarys, o papildomos stiprybės taip pat neatsiras. Naujos pradžios ne tik, kad gali, bet ir turėtų ateiti tada, kai pats esi tam pasiruošęs ir pribrendęs – tik tokiu atveju užsibrėžti tikslai bus įvykdyti.

Visgi, metų pabaigoje visad nusistatau, kokių norėčiau kitų metų. Tai ne koks vienas išsikeltas tikslas ar beatodairiški pažadai, o greičiau abstrakti idėja, kuria norėčiau gyventi ateinančius metus. Taip nededu perdaug vilčių, kad gyvenimas taps tobulas ar kad staigiai pavirsiu kažkuo, kuo galbūt giliai širdyje net nenoriu būti, ir nejaučiu nusivylimo, matant, kad kažkas nevyksta taip, kaip vizualizavau. Visgi kartu ta išsikelta abstrakti idėja padeda nepamesti to, ko noriu iš savo gyvenimo…

Na, o ta proga, jog tikiu balansu ir nesu išsikėlusi tikslo pradėti sportuoti kiekvieną dieną ar valgyti tik sveikai, dalinuosi nerealios marcipaninės pynės receptu. Ji puikiai tinka tiems ilgiems, šaltiems savaitgalio rytams, kai norisi ko ypatingo ir saldaus!